Turkija

Geografija:

97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.

Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.

Švietimo sistema:

Respublikos pradžioje daugiau nei 90 % gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81 % suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6,9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3,2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo, Ageno Izmyre ir Ankaros.

Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokosi virš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yra Stambule ir Ankaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis.

Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokesčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4 m.

Miestai:

Senovės istorija:

Mažoji Azija arba Anatolija, yra laikoma viena seniausių apgyvendintų regionų Žemėje. Žmonės iš Naujojo Akmens Amžiaus buvo įsikūrę dabartinėse Čatal Hiujuko, Hacilaro, Mersino ir kitose teritorijose. Maždaug 2000 m. pr. m. e. Mažąją Aziją valdė hetitai, kurie atkeliavo čia nuo Juodosios jūros rytų. Per savo viešpatavimo laiką, jų civilizacija nukariavo Egiptą ir Babiloną. XII a. pr. m. e. hetitų imperija krito prieš asirus. Tai sudarė sąlygas iškilti smulkioms indoeuropietiškoms valstybėms, tokioms, kaip Frygija, kuri laikinai buvo užvaldžiusi didelę dalį Anatolijos. 560 m. pr. m. e. Krezas užėmė Lydijos sostą Mažojoje Azijoje ir greitai privertė visas graikų kolonijas (Joniją) paklusti jo įsakymams.

Rytinė Turkijos dalis, Armėnijos kalnynas, nuo II tūkst. pr. m. e. priklausė Senovės Armėnijai. Pirmiausia regionas buvo žinomas kaip Nairi, čia viešpatavo Urartai, vėliau, nuo VII a. pr. m. e. jame įsigalėjo armėnai, kuriuos valdė Orontidų dinastija.

Nuo VI a. pr. m. e. tiek Mažoji Azija, tiek Armėnija, buvo užkariautos Achemenidų imperijos, o IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis regionus prijungė prie Makedonijos. Po jo mirties imperijai suirus, Mažąją Aziją pasidalino atskiros karvedžių dinastijos, kurių stipriausios buvo Seleukidai, Pergamo karalystės Atalidai bei Ponto karalystė. Šiose karalystėse klestėjo helenistinė kultūra. Rytinėje dab. Turkijos dalyje tuo metu įsigalėjo Armėnijos karalystė, kuri I a. pr. m. e. valdė taip pat Siriją ir šiaurės Mesopotamiją.

Politinė sistema:

Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuri reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine ir į Vakarus orientuota respublika. Nenorėdama, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, sukėlė keletą karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko 1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas.

Europos Sąjunga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1959 m. Turkija kreipėsi į Europos Ekonominę Bendriją dėl narystės, šios bendrijos nare tapo 1964 m.

1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystės Europos Bendrijoje. 1989 m. Europos Komisija pareiškė atsisakanti nedelsiant pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonomines bei politines padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę.

1999 m. Europos Konsulatas pripažįsta Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis. 2002 m. Europos Konsulas pareiškia, jog pradės derybas su Turkija, jeigu ji išpildys Kopenhagos kriterijus.

2005 spalio 3 d. oficialioji Ankara pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga. Tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigia, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES valstybių (ypatingai Austrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui. Baiminamasi ne tik, jog turkai po įstojimo į bloką masiškai pradės plūst į turtingesnes ES šalis. Daugelis bijo, jog musulmoniškos ir didelės valstybės priėmimas gerokai paspartins Europos šalių islamizaciją.

Žemės ūkis:

Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19,3 mln. tonų kviečių, 14,8 mln. tonų cukrinių runkelių, 6,9 mln. tonų miežių, 6,4 mln. tonų pomidorų, 5,3 mln. tonų melionų, 3,6 mln. tonų vynuogių, 2,1 mln. tonų kukurūzų, 1,9 mln. tonų obuolių. Kitos svarbios kultūros yra svogūnai, riešutai, kopūstai, bulvės, rugiai, saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai, alyvos ir citrusiniai augalai. Juodosios jūros pakrantėje auga arbatžolės. Medvilnėir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Fermeriai laiko 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40,4 mln. avių, 10,8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių. 

Turkijos turizmas:

Šiltas švelnus klimatas, puikios pakrantės ir turtinga istorija traukia turistus iš Šiaurės Europos. Daugelis jų keliauja prie Egėjo ir Viduržemio jūrų įsikūrusius kurortus, tokius kaip Bodrumas, kurie vilioja nuostabiais paplūdimiais. Tačiau kai kas baiminasi, jog didžiulė turizmo plėtra kelia pavojų kraštovaizdžiui.